Męlska og męlgi: Hugleišing um męlskufręši

Fyrirlestur haldinn ķ Skólabę fyrir Félag ķslenskra fręša, 21. mars 1992

Įrni Sigurjónsson

 

 

Góšir gestir.

 

Ķ žessu spjalli ętla ég mér tvennt. Ķ fyrsta lagi aš kynna nokkur meginstef ķ męlskufręši eša retórķk fyrri alda, žar į mešal sķšsófismann; og ķ öšru lagi aš tengja forna męlskufręši bošskiptaveruleika nśtķmans, ž.e.a.s. velta fyrir mér gildi męlskufręšinnar nś.

            Męlskufręši var mikil fręšigrein og ein helsta kennslugreinin ķ skólum Vestur­landa ķ hartnęr žśsund įr og įtti hśn fastan sess mešal hinna sjö höfušgreina auk mįlspeki, rökfręši, tölspeki, stjörnufręši, tónlistar og flatarmįlsfręši. Stundum viršist jafnvel sem męlsku­list hafi veriš talin allra greina mįttugust; og mį til dęmis rifja upp aš sumir hugsušu sér aš žó aš lęknisfręši vęri góšra gjalda verš, žį vęri žaš umfram allt meš męlskulist sem unnt vęri aš lękna sjśka.[1] Kannski mętti helst lķkja męlsku­fręšinni viš sokkiš meginland, žvķ eftir 1500 nįnast tżnist žessi mikla grein į ašeins einni eša tveimur öldum. Hvernig stóš į žvķ?

 

1. Grundvallarhugtök męlskufręšinnar

1. Hugtakiš męlskufręši

Sjįlft hugtakiš męlskufręši er hér žżšing į oršinu retórķk; en oft fer betur aš žżša retorķk sem męlskulist. Ķ žessu sambandi er vert aš minnast žess aš hugtakiš list hefur stundum merkt nįnast išn, fag eša jafnvel reglur. Žegar talaš er um męlskulistir mišalda (e. arts of rhetoric) er įtt viš handbękur frį mišöldum um męlskulist. Hér er žvķ ekki įtt viš list ķ upphafinni nśtķmamerkingu, heldur eitthvaš į borš viš til aš mynda listina aš tala, listina aš elska, listina aš smķša kassabķl. En um leiš felur žessi tenging hugtakanna list og fręši ķ sér samband svipaš sam­bandinu milli tękni sem svarar til listar eša iškunar (t.d. t.d. tónlist) og vķsinda sem svarar žį til fręša eša rannsókna (sbr. tónfręši). Męlskulist varš ekki stunduš aš rįši fyrr en męlskufręšin gerši menn mešvitaša um brögš męlskumanna; en męlsku­fręši įn žeirrar iškunar sem felst ķ męlskulist er fįnżti. Óhętt viršist aš segja aš hvorug greinin komist meš góšu móti af įn hinnar.

            Stundum hefur oršiš „retórķk“ veriš žżtt sem „mįlskrśšsfręši“, og meš žeirri žżšingu er lögš įhersla į aš retórķk fjalli um stķlskraut. Einnig hefur veriš talaš um „mįlfęrslufręši“ og žį er įhersla lögš į aš meš ręšu eša riti er reynt aš sannfęra menn um eitthvaš. Stundum kalla menn retórķk „mįlsnilld“; en viš žvķ er sś mótbįra aš oršiš er gildishlašiš og hlżtur aš eiga viš góša męlskulist en sķšur mišur góša. Žess mį geta aš meš oršinu „retórķskur“ er oft įtt viš innantómur eša ofhlašinn; og mun sś merking skżrast sķšar ķ žessu spjalli.

            Loks skal nefna hugtakiš ręšulist (e. oratory), sem vķsar sérstaklega til munn­legrar męlskulistar meš öllu sem žvķ fylgir, ž.e.a.s. ręšumennsku. Munurinn į ręšulist og męlskulist tengist sambandi munnlegra og ritašra bókmennta į gullöld Forngrikkja. Einn fyrsti lęrimeistari męlsku­fręšinnar, Ķsókrates, sem uppi var um 400 fyrir Krist, flutti ekki ręšur sjįlfur heldur samdi žęr ašeins. Żmsir menn fluttu hins vegar ręšur samdar af öšrum. Varšandi gildi ritmįls mį minna į aš Sókrates skrifaši engin heimspekirit og ķ Fędrosi Platons er aš finna žį hugmynd aš ritun mįls sé umfram allt til žess fallin aš valda misskilningi; bókfelliš geti nefnilega ekki brugšist viš oršum vištakandans og hindraš misskilning meš andmęlum.

            Hér skal nefna tvęr skilgreiningar į męlskufręši. Hinn įgęti fręšimašur George A. Kennedy segir aš hśn sé „fręšileg rannsókn į ręšulist“.[2] En sś skilgreining viršist reyndar nokkuš žröng. Aristóteles, sem telja mį upphafsmann fręšilegrar umfjöllunar um męlskufręši, skilgreinir greinina sem „hęfileikann til aš kanna ķ hverju gefnu tilviki žau sannfęringarbrögš sem kostur er į“ (Ret. 1355b). Višleitnin til aš sannfęra og hafa įhrif į vištakendur er sį žįttur sem er kannski sameiginlegur allri męlskulist, og viršist skilgreining Aristótelesar žvķ bżsna traust.

 

2. Žrjįr geršir męlskulistar

Ķ Rhetorica, riti sķnu um męlskufręši, segir Aristóteles aš męlskulist skiptist ķ žrjś sviš: stjórn­mįla­ręšur, dómsmįlaręšur og tęki­fęrisręšur. Žessi sviš vķsa umfram allt til notkunar męlsku ķ forngrķsku samfélagi. Męlskulist var kennd ķ grķskum skólum frį 12–13 įra aldri til 17 įra aldurs. Hśn hafši verulegt žjóšfé­lags­legt gildi sem mišašist ķ meginatrišum viš žrenns konar vettvang: dómstóla žar sem menn uršu aš flytja mįl sitt, žing žar sem stjórn­mįlaręšur komu ķ góšar žarfir og loks żmis samkvęmi eša félagsleg tękifęri į borš viš jaršarfarir, brśškaup, afmęli og žess hįttar, og žar nżttust tękifęrisręšur. Undir flokk tęki­fęrisręšna féllu einnig svonefndar sżningarręšur (e. display speech) sem sżna įttu fęrni ręšumannsins og voru ešli mįlsins samkvęmt algengar ķ skólum. Sammerkt žessum žremur svišum var aš markmiš ręšumannsins var aš sannfęra įheyrendur um eitthvaš, t.d. um sekt eša sżknu, um naušsyn löggjafar eša um mannkosti. Velta mį fyrir sér hvort hęgt sé aš greina vettvang oršręšu nśtķmans meš hlišstęšum hętti.

 

3. Žrjįr skyldur ręšumannsins

Ķ Gorgķasi er aš finna klassķska og snarpa įdeilu Platons į žį ręšumenn sem kenna ašeins snilld ķ tjįningu įn žess aš skeyta um hvort žaš sem sagt er hverju sinni leiši til góšs eša ills. Andstętt kenningu Platons um heimspekilega eša sišvędda męlsku héldu męlskukennarar fram tęknilegri męlskufręši sem kenndi hvernig eitthvaš er sagt meš sem įrangursrķkustum hętti įn tillits til mįlstašarins. Žetta tęknilega višhorf var t.d. žaš sem beinast lį viš fyrir mįla­fęrslumenn sem gįtu fengiš žaš verkefni aš verja moršingja jafnvel žótt žeir vissu aš hann vęri sekur. Tęknileg męlskulist spurši um įrangur bošskipta, um tengsl ręšu og vištakenda hennar; en heimspekileg męlskulist spurši um samband ręšu og ytri veruleika, eša meš öšrum oršum um sannleiksgildi.[3]

            Aristóteles reyndi aš sętta žessi tvö meginsjónarmiš, heimspekilega og tękni­lega męlskufręši, ķ riti sķnu um męlskufręši. Rómverskir höfundar, fyrst Cicero, svo Quintilianus, tóku upp žrįšinn meš žvķ aš leggja įherslu į forna skilgreiningu į męlskumanni: sannur męlskumašur er góšur mašur og męltur vel (lat. vir bonus dicendi peritus). Žaš nęgši sem sé ekki aš vera vel mįli farinn heldur žurfti mašurinn einnig aš vera góšur.[4] Cicero setti fram skilgreiningu į skyldum ręšu­mannsins (ķ De oratore) sem mjög sér staš ķ sķšari tķma ritum um žetta efni. Hann segir aš męlskumašurinn verši aš kenna (docere), skemmta (delectare) og hręra (mov­ere). Ętli žaš séu skyldur mķnar nś?

 

4. Žrķ‑ og fjórgreindur stķll

Ķ fjórša lagi skal minna į skilgreiningar fornhöfunda į stķl. Ķ žvķ efni voru tvęr meginhefšir. Önnur felur ķ sér žrķgreiningu stķls, hin fjórgreiningu. Žrķgreiningin kvešur į um aš megingeršir stķls séu žrjįr: hįr, lįgur og mešalstķll. Žessa hugmynd, sem Cicero rekur til Žeófrastosar, settu mišaldahöfundar fram meš tilvķsan til verka Virgils; en žį įtti hįr stķll sér samsvörun ķ Eneasarkvišu, dęmigerš hetja var Ajax, dęmigerš planta lįrvišur, įhald sverš, vettvangur borg o.s.frv. Sams konar kerfi var śtbśiš um lįgstķl og mešalstķl.[5]

________________________________________________________________________  

 

STĶLL     STÉTT         NAFN              DŻR              STAŠUR        TRÉ                 ĮHALD          VERK

                                      HETJU             HETJU                                                                                                    (VIRGILS)

hįr         hermašur     Hektor             hestur           borg, höll        lįrvišur           sverš               Eneasarkviša

                                                               Ajax                                                                sedrus

mešal     bóndi            Triptolemus    uxi                 akur                  eplatré             plógur             Georgica

                                                               Caelius

lįgur      hjaršsveinn Tityrus            ęr                  engi                  beyki               stafur              Bucolica

                                                               Meliboeus

________________________________________________________________________  

 

Hugmyndin um žrjįr stķltegundir į sér įkvešnar heimspekilegar og nįnar tiltekiš rökfręšilegar forsendur. Aristóteles vinnur mjög meš žeim hętti aš greina andstęša žętti, eins og tķska varš meš formgeršarsinnum um 2300 įrum sķšar; en hann styšst einnig viš hugtakiš mešalhóf eša mešalvegur sem honum žótti į stund­um bestur vega. Hęgt er aš skilja hįstķl og lįgstķl sem öfgar en mišlungsstķl sem mešalhóf. Annar skilningur vęri aš telja hįstķl hęstan og žvķ göfugastan en lįgstķl lęgstan og sķstan aš göfgi. En ešlilegast er žó eflaust aš telja žessar žrjįr stķltegundir góša hverja innan sķns ramma; hįr stķll er góšur žar sem hann į viš eins og lįgur žar sem lįgur į viš. Enda er eitt af lykilhugtökunum ķ męlskufręši fornaldar, til aš mynda eins og hśn birtist hjį Aristótelesi og Hórasi, aš skrifa skuli stķl viš hęfi, skrifa žann stķl sem hęfir efninu og persónunum sem tala.

            Ķ riti sem kennt er viš Demetrķos, Um stķl, og tališ er skrifaš um 300 fyrir Krist, er sett fram sś kenning aš greina megi fjórar grundvallargeršir stķls: einfaldan stķll, hįan stķl, kröftugan stķl og fįgašan stķl. Žessar tegundir eru aš nokkru leyti mismunandi stķlblęr eša tóntegundir og er ekki gert upp į milli žeirra. Hins vegar tekur Demetrķos fram aš hverri tegund samsvari stķllöstur. Žannig hętti hįum stķl eša lęrdómsstķl til kulda, fįgušum til tilgeršar, einföldum til žyrrkings og kröftugum til grófleika.

 

5. Hlutar ręšunnar

Einn undirstöšužįttur męlskufręši varšar hvernig byggja skuli ręšu — ritaša eša munnlega. Um žetta mótušust snemma įkvešnar hugmyndir hjį Grikkjum. Almennt įttu ręšur aš hefjast į inngangi og žeim aš ljśka meš nišurlagi, og Aristóteles segir t.d. aš žar į milli skuli koma fyrst frįsögn og svo röksemdir. Ašrir höfundar sögšu, svo dęmi sé tekiš, aš eftir aš höfundur hafi sett fram eigin röksemdir ętti hann aš hrekja röksemdir andstęšingsins; og sumir įlitu aš nęrri mišbiki erindis sķns ętti höfundur aš gera śtśrdśr til aš hvķla įheyrendur fyrir lokahnykk ręš­unn­ar. Einna algengast var aš menn teldu góša ręšu byggša śr fimm hlutum; og Cicero fer til aš mynda nokkurn veginn eftir žeirri formślu ķ hinu vel žekkta riti sķnu Um efnisval (De inventione, nįl. 86 f.Kr.) sem hafši gķfurleg įhrif į mišöldum. Einnig var śtbreidd sś kenning aš ķ nišurlagi ętti aš taka saman rök­semdir ręšunnar en ķ inngangi skapa velvilja įheyrenda (lat. captatio benevolentiae); en žvķ mišur er hętt viš aš žetta hafi hvort tveggja gleymst ķ žeirri ręšu sem nś er flutt.

 

6. Formślur, klif

Eftir žvķ sem handbókagerš ķ męlskufręši žróašist uršu leišbeiningar einfaldari og nįkvęmari. Fram komu handbękur į borš viš rit Hermógenesar (į 2. öld) sem rekur all nįkvęmlega hvernig semja skuli minningarręšu og hvernig lofręšu. Slķkar formślur uršu nįnast formįlar ķ žeim skilningi sem formįlabók er ķ lögfręši. Žar eru lesanda lagšar ķ munn formślur fyrir žvķ hvernig bera skuli upp erindi viš yfirvöld ķ bréfi eša opinberu plaggi. Formįlinn varš aš lķkani: notandinn įtti ašeins aš fylla ķ meš réttum sérnöfnum og öšrum stašreyndum sem mįliš varšaši. Žannig var hęgt aš skrifa ęvisögu, t.d. ęvisögu biskups eša dżrlings, svo aš segja nįkvęmlega eftir forskrift įkvešinna męlskufręšinga.

            En formślur komu einnig fram į öšru stigi en žvķ sem varšar byggingu ręšunnar og įšur var nefnt. Menn endurtóku einnig hugmyndir af żmsu tagi, og hafa slķkar hugmyndir hafa veriš nefndar ritklif eša topos. Żmiss konar afsökunaržus ķ upphafi ręšu er dęmi um śtbreitt og stundum dįlķtiš hvimleitt ritklif.

 

7. Reglunįm eša herminįm

Ķ męlskufręši fornaldar, t.d. hjį Quintilianusi (um 35–96 e.Kr.), koma fram žau tvö sjónarmiš aš żmist geti nemendur lęrt męlsku af žvķ aš nema reglur męlskufręšinnar eša meš žvķ aš hlżša į góša męlskumenn. Į upphafsįrum (eša öldum) męlsku­fręšinnar var algengt aš menn legšu mest upp śr herminįmi, ž.e.a.s. žvķ aš hlżša į góšar ręšur og reyna aš lęra nokkuš af žvķ. Meš ritum Aristótelesar og löngum eftir žaš er hins vegar nokkur įhersla į reglunįm, ž.e.a.s. aš menn lęri męlsku meš žvķ aš lęra žęr reglur sem męlskubrögš byggjast į.[6] Meš žessum hętti tengist męlskufręšin allt frį fyrstu tķš kennslufręšilegum hugmyndum. Og žetta tengist aftur sķstęšu vandamįli: sį sem vill verša rithöfundur getur kosiš aš nema bókmenntafręši vķsindalega, en hann getur einnig kosiš aš lesa frekar heims­bókmenntirnar eins og Kiljan rįšlagši mönnum foršum daga. Spyrja mį gamallar spurningar: Hvort er naušsynlegra žeim manni sem vill skrifa įstarsögu aš hafa lesiš įstarsögur eša aš hafa veriš įstfanginn?[7]

 

8. Fimm meginatriši męlskulistar

Quintilianus segir, og vitnar žar sem vķšar ķ eldri höfunda, aš męlskulist byggi į fimm meginatrišum. Žau eru: efnisval, efnisskipan, męlska, minni og flutningur (lat. inventio, dispositio, elocutio, memoria, pronuntiatio). Ķ augum nśtķmamanna varšar efnisval öšru fremur dómgreind og andrķki; en forn­menn viršast hafa litiš žetta atriši öšrum augum. Efnisval var spurning um viš hvaša texta vęri stušst, viš hvaša fordęmi; um minnistękni er žaš aš segja aš hśn skipti vitaskuld mun meira mįli ķ fornöld en nś į tķma gķgabętisins og „telepromptsins“[8]; en sem kunnugt er muna nśtķmamenn ekkert stundinni lengur. Elocutio: męlskan sjįlf, žar rķšur į aš tala lišugt, rétt mįl, meš heppi­legum įherslum og reka hvergi ķ vöršurnar. Pronuntiatio, framsögn, viršist ķ fyrstu kannski einkum varša hvernig einstök orš eru sögš og hvernig hljómur mįlsins er. En hér er einnig vķsaš į flutning ręšunnar ķ heild sinni. Og žar er vert aš minnast žess, sem reyndar er afar žżšingarmikiš atriši varšandi heildarskilning į męlsku­fręši fornaldar, aš tališ var skipta mįli hvernig ręšumašur hreyfši hendurnar, hvaša svip hann sżndi į andliti hverju sinni og sķšast en ekki sķst hver hann var. Sumir af höfundum fornrar męlskufręši geršu sér ljóst aš bošskipti verša ašeins skilin sem heild, oršin verša ekki tekin ein sér, hvaš er aš marka ef oršin segja jį en hendurnar og fęturnir segja nei? Og hver tekur mark į vandlętingarręšu alręmds žjófs?

 

9. Męlskubrögš, stķlbrögš

Ķ Męlskufręši Aristótelesar er fjallaš um żmis stķlbrögš og mešal annars rökrętt um myndhverfingar og višlķkingar. Į kafla veršur rit hans aš greinargerš um stķlbrögš, en tęknileg męlskulist mun hafa byggst aš miklu leyti į upptalningu stķlbragša og dęmum um žau. Stķlfręšin varš snar žįttur ķ męlsku­fręši fyrri alda og sį hluti hennar sem lengst hefur lifaš og flestir žekkja nś. Nemendur fyrri tķšar lęršu dęmi um stķlbrögš śr sķgildum textum og höfšu sem fyrirmynd; og um leiš kynntust žeir vöndušum bókmenntum. Mešal annars meš žessum hętti tengdist męlskukennsla bókmenntum į fyrri tķš. En oft varš upptalning męlsku­bragša og višeigandi dęma ęši žurr lesning.

            Fornaldarhöfundar gįtu greint stķl meš bżsna fullkomnum hętti, og žaš var ekki sķst gert į grundvelli stķlbragša. Mešal žess sem er forvitnilegt ķ fornri stķl­greiningu er greining į hrynjandi óbundins mįls, og viršast margir ręšumenn hafa veriš sér mešvitašir um notkun hrynjandi ķ ręšum. (Skyldi vera munstur ķ žvķ hvernig klausurnar enda ķ žeirri ręšu sem hér er flutt?)

 

10. Stķldyggšir og stķllestir

Ķ tengslum viš stķlbragšatal męlskufręšinnar er rétt aš minna į skošanir fornra höfunda į stķllöstum og stķldyggšum. Höfundar frį Aristótelesi og Demetrķosi um Cicero og Quintilianus setja fram hugmyndir um hvaš sé eftirsóknarvert og hvaš beri aš varast ķ stķl. Žegar hjį Aristótelesi koma fram žau sjónarmiš aš rétt mįl og ljós stķllséu eftirsóknarveršar dyggšir; hann talar einnig um aš stķll skuli hęfa efninu og persónunum sem tala. En aš hans mati er ekki naušsynlegt aš vera stuttoršur; heppileg lengd mįls fari eftir ašstęšum hverju sinni; og meginįherslu leggu hann į aš ręša sé skilmerkileg eša ljós. Sumir töldu aš góšur stķll hlyti aš vera „skrautlegur“ eša meš öšrum oršum skreyttur stķlbrögšum į borš viš lķkingar, rķm, żkjur, spurningar og svör, andstęšur og žar fram eftir götunum.[9]

            Žaš atriši sem varšar rétt mįl tengist mešal annars žvķ aš margir įttu ķ erfišleikum meš aš lęra latķnu; sį sem ekki gat lęrt sķna beygingar‑ og setn­ingafręši gat vitaskuld aldrei oršiš góšur męlskumašur. Ljós eša skżr stķll (lat. claritas) hefur lengi veriš algengt markmiš ķ stķl, en reyndar ekki nęrri alltaf ķ skįldskap. Aš vera stuttoršur (lat. brevitas) er oft hiš besta mįl en hentar žó ekki alltaf. Sś hugmynd aš til aš skrifa fagran stķl žurfi menn naušsynlega aš hafa stķlskraut (lat. ornans) hefur į stundum gengiš śt ķ öfgar og raunar dregiš śr įliti męlskufręšinnar. Į vissum tķmum hefur mönnum hętt til ofhlęšis ķ stķl og endar meš žvķ aš žung žraut veršur aš rįša ķ mįliš. Žannig viršast kröfur um ljósan stķl og skreyttan aš nokkru leyti geta veriš ósamręmanlegar.

            Sum stķlfręšihugtök męlskufręšinnar fjalla sérstaklega um villur ķ stķl og stķllesti og mį t.d. vķsa til Ólafs Žóršarsonar hvķtaskįlds og Žórbergs Žóršarsonar um žaš efni.[10]

 

11. Sófismi, sófistar

Fyrr var minnst į muninn į heimspekilegri og tęknilegri męlskufręši. Sį munur er ķ sjįlfu sér ekki flókinn og felst ķ žvķ aš Platon įleit žį menn višsjįrverša lżšskrumara sem kenndu fólki aš tjį sig į įhrifarķkan hįtt įn tillits til mįlstašar og sišgęšis. Aš mati Platons žżddi tjįningartękni handa Pétri og Pįli aš svikahrappar og vitleysingar gįtu lęrt aš tala af snilld og žar meš sannfęra lżšinn um einhverja mannskemmandi dellu. Męlska įn gęsku og vits var aš hans dómi blįtt įfram hęttuleg svipaš og sverš ķ höndum ręningja. Sveršiš mįtti ekki fį hverjum sem var.

            Žeir menn sem kenndu męlsku sem tękni į tķma Platons voru nefndir sófistar og sófisti er eitt af mikilvęgustu hugtökum męlskufręšinnar. Sófistar voru aš žvķ er viršist kennarastétt žeirra tķma, og žį einkum męlskukennarar. Oršiš hefur veriš žżtt „fręšarar“ į ķslensku til samręmis viš žaš. En sófistar gįtu einnig unniš fyrir sér meš öšru en kennslu žvķ oft fluttu žeir ręšur fyrir borgun. Ķ munni Platons veršur oršiš „sófisti“ aš skammaryrši; og žvķ hefur žaš stundum veriš žżtt „mįlrófsmenn“, „mįlaflękjumenn“, „ręšuloddarar“ eša eitthvaš ķ žeim dśr. Sófisti ķ žessari neikvęšu merkingu er mašur sem nżtir sér męlskubrögš til aš sannfęra ašra um eitthvaš sem er rangt — og žar af leišandi illt — svo vķsaš sé til sjónarmiša Platons. Hann snżr śtśr og sannar żmiss konar fjarstęšur meš rökbrellum.

            Gorgķas, rit Platons, er ein höfušheimildin um žessi sjónarmiš. Gorgķas sį sem bókin er kennd viš var męlskukennari og sófisti (um 400 f.Kr.); og mįlpķpa Platons, Sókrates, rekur hann į stampinn ķ žessu samręšuriti og sżnir honum fram į fįnżti žess aš kenna žeim manni męlsku sem skortir visku. Žar śr veršur tóm męlgi, ef ekki annaš verra, aš dómi žeirra Sókratesar og Platons.

            En ķ ritinu er gnótt röksemda, og hvaš sem ętlun höfundar lķšur eru žęr röksemdir sterkar sem Gorgķas fęrir fram til varnar męlskukennurum. Lķkir hann žeim viš ķžróttakennara og kallar žar meš fram žessa spurningu: vęri rétt aš hętta aš kenna ķžróttir śr žvķ sumir ķžróttamenn nota ķžrótt sķna til aš gera į hluta annarra manna? Svariš hlżtur aš vera nei; enda er vķst fįtt hęgt aš kenna yfirleitt sem śtsmogin illmenni geta ekki misnotaš sér. Ekki er žaš efnafręšinni sem slķkri aš kenna aš mannskęš vopn hafa veriš framleidd, ekki ritlistinni aš samdar eru forheimskandi bękur.

            Ķ raun og veru mį segja aš sjónarmiš Gorgķasar og sófistanna hafi oršiš kenningu Platons yfirsterkari. Męlska var įfram kennd sem tękni og sama er uppi į teningnum į okkar dögum, enda er svosem spurning hvort annaš sé hęgt. Męlska er kennd sem žaš hvernig eitthvaš skuli sagt, ekki hvaš skuli sagt.

            Meš ritum sķnum um męlsku, einkum Gorgķasi og Fędrosi, snertir Platon einhverja lķfseigustu spurningu vestręnnar heimspeki — sem raunar tengist bókmenntafręši afar nįiš. Žaš er spurningin um samband forms og inntaks. Męlskufręšingar hugsušu sér aš hęgt vęri aš segja sama hlut meš mismunandi ręšum. Žetta kemur žegar fram ķ Fędrosi žar sem Sókrates bżšst til aš flytja betri ręšu en Fędros um žį stašreynd aš best sé aš binda trśss sitt viš einhvern sem mašur elskar ekki. En spyrja mį: Ķ hvaša skilningi geta tvęr ręšur merkt žaš sama?

 

12. Hnignun męlskulistar

Hvers vegna hnignaši męlskulistinni ķ lok fornaldar og enn frekar ķ byrjun nżaldar? Fyrsta og trślegasta skżr­ingin į žvķ kom fram žegar ķ fornöld.[11] Žį var haldiš fram aš hlutverk męlsku­listarinnar hefši minnkaš vegna breytts hlutverks dómstóla og žinga. Žegar menn fluttu mįl sitt ekki lengur sjįlfir viš réttarhöld var almenn kunnįtta ķ mįlafęrslu ekki lengur naušsynleg.[12] Og ķ annan staš er ljóst aš eftir žvķ sem einręši keisara efldist ķ Róm skipti ę minna mįli fyrir žorra manna aš geta flutt stjórnmįlaręšur į žingum. Žannig dvķnaši žżšing tveggja megingreina męlskufręšinnar veru­lega. Hin žrišja, tękifęrisręšurnar, blómstraši hins vegar meš įgętum, ekki sķst lofręšurnar. Og jafnframt varš mikiš um aš menn flyttu ręšur um tilbśnar stjórn­mįladeilur eša tilbśin réttarhöld ellegar žį um lagaleg og pólitķsk deiluefni löngu lišinna tķma ķ ęfingarskyni.

            Önnur skżring į minnkandi žżšingu męlskufręši felst ķ breytingum į heims­mynd sem endurspeglašist ķ menntakerfi mišalda. Ķ žjóšfélagi žar sem kirkjan gegndi ę višameira hlutverki skipti ręšumennska einkum mįli viš gerš predik­ana en einnig viš bréfaskriftir kirkjulegra og veraldlegra embęttismanna. Aš nokkru leyti mį segja aš granngreinar męlskufręši į borš viš rökfręši og mįlspeki (stķlfręši) hafi gleypt męlskufręšina.

            Žrišja skżringin į minnkandi žżšingu męlskufręši į rętur aš rekja til įdeilu Platons ķ Gorgķasi. Aš kenna mönnum tęknilega męlskulist įn kröfu um sann­leiksįst var aš dómi sumra kristinna manna aš kenna žeim aš ljśga.

 

2. Sķšsófisminn

1. Upphaf sķšsófisma

Žegar męlskufręši hnignaši į fyrstu öldum eftir Krists burš kom fram stefna sem kölluš hefur veriš sķšsófismi (e. second sophistic). Ernst Robert Curtius telur aš hann hafi stašiš frį um 117 e.Kr. til um 528.[13] Į žeim tķma höfšu žęr ręšur einar gildi sem nefndar hafa veriš tękifęrisręšur, en ręšulist varš žį vel aš merkja aš višamikilli og vinsęlli grein, og žaš raunar ķžróttagrein.

            Meš sķšsófismanum verša nokkur einkenni gamla sófismans öfga­kennd og hann kemur fram viš ašstęšur žegar gullöld ķ bókmenntum Róm­verja er aš ljśka. Skįldskapur féll ę meira undir sviš męlsku­listar og męlskan varš innantómari eftir žvķ sem minni žörf varš fyrir oršfima lögmenn og stjórn­mįlamenn. Róm­verjar višur­kenndu mik­il­leik grķskra höfunda og stęldu žį eftir föngum, en įherslan į grķskan menningararf varš af żmsum įstęšum mjög mikil į öld­unum eftir fęšingu Krists. Sķšsófisminn fól mešal annars ķ sér aš reynt var aš endurlķfga mįlsnilld Forngrikkja og litu menn žį einkum til sófistanna fornu.

            Sķšsófistar tengjast tęknilegri męlskulist fremur en heimspekilegri. Segja mį aš fyrst į tķma sķšsófismans taki inntaksleysi aš herja į męlskumenn af alvöru, enda uršu ręšuhöld žeirra stundum aš hreinni tęknisżningu. Markmiš sófista var öšru fremur aš skemmta įheyrendum eša vekja ašdįun, og til žess beittu žeir lęršum stķlbrögšum, fagurri setninga­bygg­ingu og żmsu mįlskrauti, aš ógleymdum glęsi­legum flutningi meš hęfilegri raddbeitingu og lįtbragši. Žaš aš menn lęršu ręšur utan­bókar og fluttu meš leikręnum tilžrifum gerši aš verkum aš skammt gat veriš į milli ręšulistar og leiklistar. Sófistar lögšu įherslu į manninn fremur en mįlefniš, į bśning ręš­unnar fremur en inntak hennar. Męlskumenn uršu skemmtikraftar ķ leikhśsum og jafnvel į veitinga­stöšum. Margir žeirra voru aušugir og gegndu hįum embętt­um, sumir voru sendiherrar, ašrir launašir męlsku­kenn­arar. Fólk kom vķša aš til aš hlusta į suma žeirra og nöfn žeirra voru į allra vörum. Fręgum męlsku­mönnum į tķma sķšsófismans mętti helst lķkja viš kvikmynda‑ og sjón­varps­stjörnur nśtķmans.

 

2. Fķlóstratos: Ęvir sófistanna

Flavius Fķlóstratos er talinn fęddur um 170 e.Kr., og rit hans, Ęvir sófistanna, er höfušheimild um sķšsófismann. Fķlóstratos tekur fram aš heppilegra sé aš kalla stefnuna sķšsófisma en ­sófisma žar sem stefnan sé forn fremur en nż og hér sé ašeins um endurnżjun hennar aš ręša (bls. 7). Fķlóstratos skrifar jafnt um forna sem nżja sófista og er bók hans reyndar furšu grautarleg žar sem ekki er fjallaš um höfunda ķ tķmaröš né neinni annarri skynsamlegri röš. Hann ręšir um žį einn af öšrum og miklar fręgš žeirra flestra, enda er ętlun hans greinilega aš gera sem mest śr sófismanum.

            Fķlóstratos segir aš Gorgķas hafi veriš upphafsmašur gamla sóf­ism­ans en Aeskķnes hins nżja. Aeskķnes žorši fyrstur manna aš lįta ašra velja sér ręšuefni opinberlega og tala blašlaust og hann flutti ręšur sķnar af mikilli andagift. Prótagóras tók fyrstur manna gjald fyrir fyrirlestra en Lollianos frį Efesos fékk fyrstur kennarastól ķ męlsku ķ Aženu og kenndi bęši meš žvķ aš deklamera sjįlfur (ž.e.a.s. flytja ręšur) og setja fram reglur.

            Ęviįgripin ķ bók Fķlóstratosar eru nokkuš föst ķ formi. Hann getur um ętt og uppruna manna, verk žeirra, stķl, tekur upp eftir žeim setningar eša oršskviši sem dęmi, segir af misklķšum žeirra viš sam­ferša­menn, getur žess hve gamlir žeir uršu, hvort žeir eignušust börn, hvar žeir dóu og stundum hver grafskrift žeirra var eša eftirmęli. Oft leggur hann sišferšislegt mat į geršir ręšumannanna, og einnig kemur fram ef mismunandi kenningar eru uppi t.d. um hve gamlir žeir uršu. Hér er žvķ um aš ręša stuttar og nokkuš stašlašar ęvisögur en einnig bók­mennta­sögulegt yfirlit meš stķldęmum og titlum rita.

            Ķ Ęvum sófistanna er sums stašar aš finna hįlfgeršar gróusögur um sófistana og sumar reyndar allskoplegar, en lķtiš ber į fręšilegri greiningu eša įlyktunum um efniš. Žetta żtir undir mynd­ina af sófistanum sem dęgurstjörnu.

            Dęmi um fręgšarsögur Fķlóstratosar er aš Hippķas frį Elis hafi getaš fariš meš lista 50 nafna ķ réttri röš eftir aš hafa heyrt hann ašeins einu sinni (35). Ķ vöggu Skopelķusar laust eldingu žegar hann var fimm daga gamall og sumir sem stóšu nęrri dóu og ašrir uršu vitskertir eša blindir en sjįlfur var hann ómeiddur meš öllu, og er žaš til marks um aš guširnir héldu yfir honum verndarhendi (73–75). Hér er engu lķkara en Fķlóstratos sé farinn aš rita helgramannasögur. Stundum getur hann į hinn bóginn um drykkjusiši ręšumanna, og kemur t.d. fram aš Krestos frį Miklagarši var öfundsveršur aš žvķ leyti aš hann gat drukkiš fram į morgun og hafiš rannsóknir sķnar tafarlaust aš žvķ loknu įn žess aš hvķlast. Einn ręšu­meistarinn horfši grimmśšlega į įheyr­end­ur sem ekki klöppušu honum lof ķ lófa — og bar žaš tilętlašan įvöxt ķ dynjandi lófataki. Annar ręšumašur var aš sögn Fķló­stratosar af žeirri gerš sem deklameraši ķ naušaómerki­legum hverfiskrįm, og žaš žótt menn sętu aš sumbli (311). En svipaš žurfa vķst margr aš žola!

 

3. Snilld Prohęresiosar

Anda sķšsófismans veršur best lżst meš frįsögn Evnapiosar af męlsku­manninum Prohęresiosi, sem var kristinn męlskukennari į 4. öld og reyndar kennari rómašra mįlsnilldarmanna į borš viš Gregorios frį Nazianzus og Basileos hinn mikla. Frįsögnin fer hér į eftir ķ dįlķtiš styttri žżšingu:

 

Vararęšismašurinn var reišubśinn aš velja efni, en Pro­hęresios hnykkti aftur höfšinu og litašist um bekki leikhśssins og kom auga į tvo gamalreynda męlsku­menn, sem eitt sinn höfšu leikiš hann grįtt. Hann hrópaši: „Ó gušir! Žarna eru žessir gįfušu sómamenn! Vararęšismašur, bjóšiš žeim aš velja mér ręšuefni. Žį munu žeir kannski komast aš raun um hve illa žeir hafa komiš fram.“ Eftir aš hafa hugsaš sig um og boriš saman bękur sķnar stungu žeir upp į erfišasta og óžęgi­legasta efni sem žeim kom ķ hug, grófu efni sem ekki gaf neitt fęri į aš sżna góša męlskulist. Prohęresios renndi til žeirra óhżru auga og sagši viš vara­ręš­is­manninn: „Ég biš yšur aš veita mér hrašritara til aš skrįsetja ręšuna. — Og ég mun ęskja annars, sem kannski veršur óhęgara aš veita mér: Ég leyfi ekki neitt lófatak.“ Žegar vararęšismašurinn hafši heimilaš žetta opnaši Pro­hęresios flóš­gįttir męlsku sinnar og lauk hverri mįlsgrein meš hljómfögrum setningum. Žegar ręšan var oršin sem ofsafengnust og hafši nįš ólżsanlegum hęšum hóf hann annan kafla hennar. Žį stökk hann skyndi­lega į fętur ķ innblęstri sķnum, hętti ķ mišjum klķšum įn žess aš hefja mįlsvarnaržįttinn og beindi męlskuflaumnum aš žvķ aš verja andstęša fullyršingu. Ritararnir įttu fullt ķ fangi meš aš fylgja honum eftir, og įheyrendur gįtu varla haldiš aftur af hrifningu sinni. Ķ lokin sneri hann sér svo aš riturunum og sagši: „Fylgist nś grannt meš hvort ég muni allar rök­semdirnar sem ég notaši įšan.“ Og įn žess aš vefjast nokkru sinni tunga um tönn fór Prohęresios nś meš sömu ręšuna öšru sinni.[14]

 

Žessi frįsögn sżnir margt ķ senn sem varšar męlskulist fyrri alda. Ķ henni felast vķsbendingar um hve skipulag ręšu gat veriš fast ķ skoršum og minnisgeta ręšumanna mikil; auk žess birtist hér sżn­ing­ar­ešli męlskulistarinnar į tķma sķšsófismans, og mį ķ žvķ sam­bandi nefna aš žį gįtu menn gerst farandręšumenn ef žeir kunnu nógu góš skil į grein sinni eins og t.d. Lukianus gerši.[15] Žaš er og til marks um leik‑ og jafnvel tónręnt gildi sófķskrar ręšumennsku aš menn höfšu unun af aš hlżša į snillinginn Favorinus jafnvel žótt žeir skildu ekki orš ķ mįlinu sem hann talaši, grķsku.[16]

 

3. Aš eiga erindi

Ef menn vilja lķta į sķšsófismann sem hnignunarskeiš ķ męlskulist er óhętt aš telja aš kristnin hafi fęrt henni nżtt blómaskeiš. Kristin kenning var žaš inntak sem gęddi męlsku­listina lķfi aš nżju, erindiš og inntakiš sem svo įtaklega skorti ķ sżningarręšur sófistanna.

 

1. Erindisleysur, Įgśstķnus

Kristnir menn voru ķ öndveršu mótfallnir męlskufręši og töldu hana heišna listgrein. Sumir töldu aš heilagur andi myndi blįsa kristnum prédikurum rétt orš ķ brjóst; en žaš var svo umfram allt Įgśstķnus kirkjufašir sem ašhylltist žį skošun aš nżta bęri męlskufręšina ķ žįgu kristinnar trśar; og sótti hann margt til heišinna höfunda, einkum Ciceros. Ķ riti sķnu Um kristna kenningu (De doctrina christiana) segir Įgśstķnus žetta:

 

Nś er žaš svo aš męlskulistin stendur jafnt žeim til boša sem kenna vilja sannleika og hinum sem kenna lygi. ( . . . ) Žar sem męlskugįfan hefur mikiš gildi til framdrįttar hinu illa eša réttlętinu en er ķ sjįlfri sér hlutlaus, hvers vegna ęttu menn žį ekki aš nį valdi į henni til góšs og nżta hana ķ žjónustu sannleikans śr žvķ aš hinir illu ręna henni til aš leggja öfugsnśnum og hégómlegum mįlstaš liš og til aš verja ranglęti og villu? (3)

 

 Į hinn bóginn leggur Įgśstķnus įherslu į aš kristnum ręšumanni sé viska meiri virši en męlska (7). „Viš veršum aš gęta okkar į mönnum sem velta sér upp śr męlskužrunginni dellu,“ segir hann (s.st.).

            Öll afstaša Įgśstķnusar til męlskulistar mótast af įhuga hans į aš hinn kristni ręšumašur nįi tilętlušum įrangri. Žannig vildi hann aš vķsu aš ręšumašur reyndi aš skemmta įheyrendum og nota stķlskraut ķ ręšunni; en slķkt mįtti aldrei öšlast tilgang ķ sjįlfu sér. Skraut skrautsins vegna var barnaskapur aš dómi hans, og skemmtun ķ ręšu sem skorti mannbętandi inntak var syndsamleg. Markmiš Įgśstķnusar var ekki aš vekja ašdįun įheyrenda, eins og oft var hjį sķšsófistum, heldur aš hręra huga žeirra. Sófistar reyndu oft aš kalla fram tilfinningaleg višbrögš įheyrenda meš žvķ aš stökkva į fętur ķ uppgeršum įkafa, en Įgśstķnus sagši hina kristnu ręšu eiga aš stefna aš žvķ aš laša fram tįr.[17]

 

2. Stutt og laggott

Nś skal staldra stuttlega viš tvęr stķldyggšir fornar: brevitas: aš skrifa stutt mįl, og claritas: aš skrifa ljóst.

            Aš ręša vęri ljós eša aušskilin var Įgśstķnusi slķkt kappsmįl aš hann sagši aš kristinn ręšumašur ętti einfaldlega aš halda įfram ręšu sinni žangaš til hann vęri oršinn alveg viss um aš bošskapurinn hefši komist til skila. Žaš gįtu žį vęntanlega oršiš nokkuš langar ręšur stundum.

            Žessar tvęr kröfur, aš mįl vęri ljóst og stutt, eru forvitnilegar frį sjónarmiši nśtķma mįlvķsinda og tįknfręši. Nś lifum viš öld sem kennd er viš upplżs­ingar; og ber žess vel aš gęta aš gera greinarmun į Upplżsingu og upplżsingum. Žaš er nefnilega mįl margra aš jafnframt žvķ sem rafeindatęknin gerir kleift aš senda aragrśa upplżsinga milli staša meš hraša ljóssins og upplżsingar velli śr fjölmišlum, tölvum, gagnanetum, sķmtólum og gjallarhornum, žį sé hlutfall nżtilegs fróšleiks og dellu ķ žvķ streymi öllu oršiš bżsna óhagstętt fyrir fróšleikinn. Męlgin sitji ķ fyrirrśmi. Žvķ hrópar margur ķ örvęntingu į brevitas og claritas, eitthvaš stutt og laggott. Einn og einn fęr bošskiptalost. Aldrei hefur mannkyniš lifaš annaš eins framboš į žvęlu og nś.

            Einmitt vegna žess hve aušvelt er oršiš aš senda boš hingaš og žangaš er oršiš brżnt aš žjįlfa menn ķ tveim greinum: annars vegar aš tjį sig vel — og žar getur endurvakin męlskufręši komiš til sögunnar — og hins vegar ķ aš hugsa vel.

            Greiš bošskipti okkar tķma hafa žvķ mišur ekki gert aš verkum aš aušveldara sé aš finna eitthvaš sagt af viti en įšur var. Harmleikur bošskiptanna er aš magn og gęši hafa ekki žróast samstiga. Sumir fara aš segja fęrri og fęrri orš; en stundum eru žaš žį einmitt žeir sem ęttu aš leggja nokkuš til mįla.

            Žegar mašur heyrir ręšu eša les grein ętti samkvęmt ofansögšu aš spyrja fjögurra spurninga, um mikilvęgi, réttmęti, sišmęti og fegurš:

 

            (1) Er erindiš brżnt?

            (2) Er žaš skynsamlegt?

            (3) Er žaš gott?

            (4) Er žaš fagurt aš bśningi?

 

Og žaš fer eftir samhengi hverju sinni hvaša žįttur žykir mestu skipta. En varšandi samband stuttleika og ljósleika mį bęta viš aš stundum getur stuttleikinn komiš nišur į ljósleikanum; žaš sį Įgśstķnus.

 

3. Framtķš mįlsnilldar

Nś er lķklega löngu bśiš aš hunsa allar sanngirniskröfur um brevitas ķ žessu spjalli. En mig langar aš lokum aš vekja mįls į framtķšarhorfum męlsku­fręšinnar og hugsanlegu gildi hennar ķ samtķmann.

            Ķ nśtķmabókmenntafręši er mönnum tamast aš lķta svo į aš form og inntak séu samofnir žęttir. Fręg er lķka sś amerķska kenning aš mišillinn sjįlfur sé bošiš, en žar er įtt viš aš bošskapur sjónvarpsins, svo dęmi sé tekiš, sé umfram allt žessi: „Sjįiš mig, ég er sjónvarp.“ Ef inntak sjónvarpsins er ekki merkilegra en žaš er žaš sófķsk, erindislaus sįpukśla.

            Mįlsnilld hefur aš vissu leyti gķfurlega žżšingu ķ nśtķmanum, aš minnsta kosti ef viš skiljum hana sem tjįningarhęfni. Fyrirtęki fara į hausinn, hjónabönd leysast upp, jį strķš eru hafin vegna žess aš menn kunna ekki aš tala saman, tjį sig ekki nógu vel. Žvķ sem nęst alls stašar žar sem félagsleg samskipti eiga sér staš hvķlir nokkuš į mįlsnilldinni. Og oft birtist hśn ķ nįmunda viš vald.

            Einn meginkostur fornar męlskufręši var hve vķštęk hśn var. Menn gįfu žvķ gaum hvernig ręšumašur hreyfši hendur og andlit, hvernig hann var klęddur og hver fortķš hans var. Žannig ruddi hin forna męlskufręši braut snjöllum athugunum Umbertos Ecos į varnarręšu Nixons eftir Watergatehneyksliš, sem eins og menn muna fjallaši ašallega um hundinn hans. Žegar Roland Barthes sundurgreinir fatatķsku er hann aš leggja sitt af mörkum til retorķskrar greiningar į fólki sem birtist okkur ķ nśtķmanum, hvort sem žaš er ķ sjónvarpinu eša ķ kokkteil­boši.[18]

 

Žegar mašur veltir fyrir sér hvernig vettvangur fagurrar oršręšu fluttist śr dómsölum og löggjafaržingum yfir į knępur og ķžróttaleikvanga į tķma sķšsófismans er freistandi aš leita hlišstęšna ķ nśtķmanum. Oršręša valdsins, įkvaršanir um örlög žjóša, voru teknar ķ baksölum og fundaherbergjum einręšisherra. Lżšurinn fékk sķn ręšuhöld, en aldrei mįtti segja neitt sem raunverulega skipti mįli. Ręšumašur mįtti sżna snilld sķna; en hann mįtti ekki hvetja til andófs, žvķ gjalda varš keisaranum žaš sem keisarans var.

            Žegar hlustaš er į rökręšur į Alžingi veltir mašur stundum fyrir sér hvort žessu sé svo variš į žeim vettvangi. Flokksbönd rįša oftast atkvęšum žingmanna, aš kalla mį ķ trįssi viš stjórnarskrįna. Og nęsta skyldubundiš viršist aš ef stjórn flytur frumvarp er stjórnarandstaša į móti og öfugt, stjórnin er į móti žvķ sem stjórnarandstašan leggur til. Ręšuflutningur veršur žannig nokkuš svo sjįlfvirkur; og hlustendur fer aš gruna aš įkvaršanir séu alls ekki teknar į žessum vettvangi. Ręšulist žingmanna veršur aš sżningarręšum, og žó aš Jón Baldvin sé stundum skemmtilegur žį er mįlsnilldin yfirleitt ekki į žvķ stigi mešal žingmanna aš žjóšin eigi bįgt meš aš stilla sig um lófatak žegar heilu kvöldi er fórnaš ķ eldhśsdagsumręšur ķ sjónvarpinu. — Öšru nęr, meš leyfi aš segja.[19]

            Togstreitan milli sjónarmišs heimspekinga og sófista er ekki aš­eins forn heldur einnig sķgild. Žaš hįir mörgum sérfręšingum aš kunna ekki aš mišla öšrum af fróšleik sķnum, en inntaksleysi og skortur į bošskap hįir aftur į móti sumum žeim sem eru fęrir aš tjį sig. Ķ nśtķmanum mį sjį ótal dęmi žess hvernig veira inntaksleysisins herjar į opinbera ręšumenn, til dęmis stjórnmįlamenn og fréttamenn. Enginn spyr lengur hvort stjórnmįlamašur segi satt; en ljśgi hann vel og sé hann skemmtilegur, žį eru menn reišubśnir aš greiša honum atkvęši sitt ķ žeirri von aš hann birtist sem oftast į sjónvarpsskjįnum. Tķšar­andinn skeytir lķtt um žaš žótt fręgir menn séu illir en hitt žykir verra ef žeir eru leišinlegir.

            Žótt vandamįl mannkyns séu tröllaukin, hneigjast ręšumenn ķ ótal greinum, žar į mešal stjórnmįlum og bókmenntafręši, til aš halda inntakslitlar sżningar­ręšur aš hętti ręšuloddara sķšsófismans. Getur veriš aš sżningarręšur komi žar helst fram žar sem oršręšan hefur glataš raunhlķtu gildi sķnu og veršur aš ķžrótt?

            Žeir hvatvķsu hljóta aš spyrja: Af hverju hefur enginn neitt aš segja? Af hverju žessi deyfš? Af hverju allur žessi glęsilegi žvęttingur?

 

Aš lokum dįlķtil spurning til umžeinkķngar:

            Er žörf į retórķk, grein sem safnar saman fróšleik um bošskipti t.d. į hįskóla­stigi, grein žar sem mönnum vęri markvisst kennt aš tjį sig meš sśluritum, sjónvarpsvištölum, auglżsingum, ritmįli, talmįli, tónum, myndum? Er žörf fyrir retórķk?

            — Ég gęti trśaš žvķ, jį.

            En žaš er meira en nóg til af retórķk sem er innantóm hringlandi og sżndar­mennska, ręšum sem skortir erindi. Ķ skįldskap hugsa margir sem svo aš glęsileiki sé naušsyn en erindi leyfist. En aš žvķ er varšar annaš mįl en mįl skįldskaparins vil ég segja sem svo — ķ anda Įgśstķnusar: Ég sętti mig viš glęsileika. En ég heimta erindi.

 

 

Heimildir

Aristóteles: De sophistiis elenchis. Harvard (LOEB).

Augustine (Įgśstķnus): On Christian Doctrine. Ķ žżšingu e. Marcus Dods og J.F. Shaw. Chicago (Encyclopędia Britannica) 1952.

Įrni Sigurjónsson: Bókmenntakenningar fyrri alda. Reykjavķk (Mįl og menning) 1991.

Baldwin, C.S.: Medieval rhetoric and poetic (to 1400) interpreted from representative works. Gloucester Mass. (Peter Smith) 1959 [1928].

Barilli, Renato: Rhetoric. Minneapolis (University of Minnesota Press) 1989 [1983]. Translation by Giuliana Menozzi.

Bergson, Leif: Nachklassische und spätantike griechische Literatur. Ķ Erika Wischer (hrsg.): Propyläen Geschichte der Literatur. Berlin (Propyläen Verlag) 1988, 1. bindi, bls. 485–508.

Blonsky, Marshall (ed.): On Signs. Baltimore (John Hopkins University Press) 1985.

Curtius, E.R.: Europäische Literatur und lateinisches Mittelalter. Zehnte Auflage. Bern (Francke Verlag) 1984 [1948].

Enkvist, Nils Erik: Stilforskning och stilteori. Lund (Gleerup) 1973.

Faral, Edmond: Les arts poétiques du xxie et du xiiie siecle. Recherches et documents sur la technique littéraire du moyen age. Genéve (Slatkine) 1982 [1924].

Fķlostratos: Philostratus and Eunapius. The Lives of the Sophists. London (Heinemann/Harvard University Press) 1922. With translation by Wilmer Cave Wrights (Loeb Classical Library).

Grube, G.M.A.: The Greek and Roman Critics. London (Methuen) 1965.

Kennedy, George A.: Classical Rhetoric and its Christian and Secular Traditioni from Ancient to Modern Times. London (Croom Helm) 1980.

McKeon, Richard: Rhetoric in the Middle Ages. Ķ Speculum XVII:1 (1942).

 



[1] McKeon, 12. Reyndar mun hafa komiš best śt aš geta fyrst sannfęrt menn um aš žeir vęru veikir, svo aš žeir hefšu lęknast!

[2] „The  theoretical  study  of  oratory“.  Kennedy,  bls.  00.

[3] Inntak  ręšunnar  var  mįlinu  óviškomandi  frį  sjónarmiši  sófista, sem minnir į orš Saussures um aš inntak ręšu sé mįlvķsindum óviškomandi, enda er formgeršarstefnan ein forsendan fyrir endurvakningu męlskufręšinnar į tuttugustu öld (sbr. Barilli, 106 o.įfr.).

[4] Seneca  sagši    stķllinn  endurspeglaši  męlandann  og  varš    hugmynd    mįltęki:  Stķllinn  er  mašurinn  sjįlfur  (žekkt ķ frönsku, svona: Le  style,  c'est  l'homme).

[5] Enkvist,  28; Faral, 87. Sbr. Įrni Sigurjónsson, 164. — Grube (107 o.įfr.) vefengir orš Ciceros um aš Žeófrastos sé upphafsmašur kenningarinnar um žrjįr stķltegundir.

[6] Hugsum  okkur  sįrfęttan  mann,  segir  hann  į  einum  staš  (De  soph.  elench.,  184).  Hęgt  vęri    gefa  honum  tilbśna  skó;  žörf  hans  vęri  žį  fullnęgt  en  hann  hefši  ekkert  lęrt.  Hitt  rįšiš  vęri    kenna  honum    smķša  sér  skó.

[7] Įgreiningur um žetta minnir į skrif Diderots um leiklistina, en hann segir (ķ Paradoxe sur le comedien, 1773) aš leikarar eigi ekki aš vera haldnir žeim kenndum sem žeir tjį į svišinu heldur einmitt aš vera lausir viš žęr. — Skrif Laxness sem įtt er viš: sjį Morgunblašiš 28/6 1922.

[8] Tękiš sem t.d. fréttažulir nota ķ sjónvarpi til aš geta lesiš upp skrifašan texta en horft engu aš sķšur beint ķ myndavélarlinsu.

[9] Śtdrįttur śr sķgildu męlskubragšatali Rhetorica ad Herennium, sem var ein helsta heimildin um stķlbrögš öldum saman, er birt sem višauki ķ riti mķnu, Bókmenntakenningar fyrri alda.

[10] Įtt er viš „Žrišju mįlfręširitgeršina“ eftir Ólaf og „Einum kennt — öšrum bent“ eftir Žórberg.

[11] Hjį  Longķnosi  ķ  ritinu  Um  hiš  hįleita  (Peri  hypsous,  1.‑3.  öld  e.Kr.).

[12] Į  1.  öld  e.Kr.  var žeirri skipan komiš į ķ Róm aš hafa einn dómara ķ  staš  kvišdóms.

[13] Curtius,  77,  nmgr.  4.

[14] Baldwin,  14–15;  heimild  Baldwins  er  vęntanlega  Ęvi  Prohęresiusar  eftir  Eunapios.

[15] Bergson,  503.

[16] Fķlóstratos,  29,  sbr.  lķka  orš  hans  um  Dio  frį  Prusa  bls.  21.

[17] Baldwin,  54.

[18] Ritgerš Ecos er prentuš ķ Blonsky (ed.). Bók Barthes um tķskuna nefnist Systeme de la mode.

[19] Margir žingmenn hneigjast mjög aš klisjum. Sś spurning vaknar alltaf, žegar klisjur verša įberandi ķ mįli manna, hvort slķkum mönnum liggi minna į hjarta en öšrum. Hvaš sem žvķ lķšur er hętt viš aš mįl žeirra hafi minni įhrif en mįl annarra.